Šilainių bažnyčia
 

Titulinis

 

 

 

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS

  

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“

Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.

Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.

Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.

Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“.

Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1-41)

 

 

Skelbimai

 

 

Dėkojame visiems, kurie praėjusiais metais rėmė savo parapijos Bažnyčios statybą pervesdami 2 procentus pajamų mokesčio sumos.
Tikimės Jūsų palaikymo ir šiais, 2017 metais. Atitinkamą formą galėsite užpildyti parapijos raštinėje arba zakristijoje.

 

Pradėjome gavėnią. Penktadieniais užlaikomas pasninkas, nevartojant mėsiškų valgių. Taip pat primename tikintiesiems bažnyčios kvietimą per gavėnią susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų, prisimenant, kad visuotinėje Bažnyčioje gavėnia yra atgailos dienos.

 

Kryžiaus kelio apmąstymas vyks penktadieniais 17 valandą.

 

Sekmadieniais po votyvos 10 val. Šv. Mišių parapijos jaunimas kviečia tikinčiuosius į Kryžiaus kelio apmąstymą. Turėsime galimybę kartu giedodami tradicines giesmes apmąstyti mūsų Viešpaties kančios kelią. Vakarinių Šv. Mišių metu 18 val. giedami Graudūs verksmai.

 

 

Sekmadienio pasišnekėjimai apie Arkivyskupą Teofilių Matulionį


IV gavėnios sekmadienis

 

Šio sekmadienio Evangelijos pasakojimo centre – aklojo pagydymo įvykis. Pranašas iš Nazareto atvėrė aklo gimusio žmogaus akis. Nusiprausęs Siloamo tvenkinyje ir praregėjęs šis žmogus galėjo pamatyti, kaip ir mes, kad gyvena arba tarp aklų, arba iškreiptai ir labai ribotai realybę matančių žmonių. Matantys akimis, bet akli širdimis pasirodė esą Jėzaus mokiniai, kuriems buvo įdomus ne pats kenčiantis žmogus, o kuo jis ar jo tėvai nusidėjo, kad šis gimė neregys. Ar mes, šiandienos krikščionys, nesame dažnai panašūs į anų laikų Viešpaties mokinius?

Šimtmečiai nelabai pakeitė žmonių širdis… Galima įžvelgti analogiją tarp ano meto „veikliojo elito“ (apaštalų, fariziejų, tikinčiųjų) ir paskutiniųjų laikų režimų, pasaulėžiūrų ar savęs pačių. Dievo tarnas Teofilius Matulionis kaip tas Evangelijos neregys savo kailiu patyrė šiurkščią atstumtojo dalią: sėdi – reiškia kaltas, kenti – reiškia nusipelnei. Kalėdamas jis buvo tapęs vardu sąraše, tačiau net ir jį tardančių šaltų funkcionierių širdyse giliai paslėptas ruseno žmogiškumas, kurį vyskupui kartais pavykdavo įžiebti. Vyskupas Teofilius savo bičiuliams pasakodavo vieną tremties metų epizodą nepatikslindamas nei kada, nei kur jis vyko:

„Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų, – pasakojo vyskupas. – Tardoma buvo naktimis ir ilgai. Tardytojas – gan griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei jam ko nors naudinga pasakyti. Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti… Matyti, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė: – Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas! Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių išgyvenimų… Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą…“

Atstumtąjį neregį pagydė Jėzus, o čia atstumtasis kalinys „gydo“ kietą tardytojo širdį. Gyvas, tikras tikėjimas, kad Kristus yra kartu, duoda žmogui jėgų ne tik nepalūžti sunkiausiuose išbandymuose, bet įgalina kartu su Jėzumi daryti nuostabius darbus – atverti neregiui akis paliečiant tinkamą širdies stygą. Paprasta, bet tikra vyskupo Teofiliaus Matulionio šventumo pamoka – vėl įžiebti prigesusią širdį, padėti prisiminti žmogiškumą.

 

Šaltinis - Garbingasis Arkivyskupas Teofilius Matulionis (www.teofilius.lt)

 

MŪSŲ VIEŠPATIE, ŠVENTUMO ŠALTINI! Tu stiprini visus Tavimi pasitikinčius ir nuoširdžiai Tavo valią vykdančius. Tu stiprinai ir vyskupą Teofilių, kai dėl Tavo vardo jis kentėjo kalėjimuose bei lageriuose ir liko Tau ištikimas. Suteik malonę, kad mes, kadaise jį turėję vyskupu, dabar galėtume turėti šventuoju ir užtarėju danguje. Per vyskupo Teofiliaus užtarimą suteik mums malonių, kurių su pasitikėjimu Tavęs prašome. Amen.

 

APROBUOTA Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas Kaišiadorys, 2017 01 26

Garbingasis Arkivyskupas Teofilius Matulionis (www.teofilius.lt)

 

 

Popiežius PRANCIŠKUS


Žodis yra dovana. Kitas asmuo yra dovana


Žinia 2017 m. gavėnios proga

 

Brangūs broliai ir seserys!

 

Gavėnia yra nauja pradžia, kelias, vedantis į tikrą tikslą – Prisikėlimo Velykas, Kristaus pergalę prieš mirtį. Ir visada šis metas kviečia mus atsiversti: krikščionis pašauktas grįžti pas Dievą „visa savo širdimi“ (Jl 2, 12), nesitenkinti vidutinišku gyvenimu, bet puoselėti draugystę su Viešpačiu. Jėzus yra ištikimas draugas, niekada mūsų neapleidžiantis, net kai nusidedame, jis kantriai laukia mūsų sugrįžtančių pas jį ir tokiu lūkesčiu parodo norą atleisti (plg. Homilija per šv. Mišias 2016 m. sausio 8 d.).
Gavėnia yra tinkamas metas suintensyvinti dvasios gyvenimą Bažnyčios siūlomomis priemonėmis – pasninku, malda ir išmalda. Visa to pagrindas yra Dievo žodis – šiuo laikotarpiu esame kviečiami uoliau jo klausytis bei jį apmąstyti. Čia ypač norėčiau stabtelėti prie turtuolio ir vargšo Lozoriaus palyginimo (plg. Lk 16, 19–31). Pasisemkime įkvėpimo iš šio tokio reikšmingo pasakojimo, padedančio suvokti, kaip turėtume elgtis, kad pasiektume tikrąją laimę bei amžinąjį gyvenimą, ir skatinančio nuoširdžiai atsiversti.
1. Kitas asmuo yra dovana
Palyginimas pradedamas pristatant du pagrindinius veikėjus, tačiau vargšas apibūdinamas išsamiau: jo padėtis beviltiška, jis nebeturi jėgų atsikelti, guli prie turtuolio durų ir bent trupiniais nuo turtuolio stalo trokšta numarinti alkį, visas jo kūnas aptekęs votimis, o jas laižo atbėgę šunys (plg. eil. 20–21). Niūrus nuskurdinto ir pažeminto žmogaus vaizdas.
Scena dar dramatiškesnė atsižvelgus į tai, kad vargšas vadinamas Lozoriumi: šis pažado kupinas vardas paraidžiui reiškia Dievas padeda. Todėl šis personažas nėra anoniminis, jis turi gana aiškius bruožus ir pasirodo kaip individas su savo asmenine istorija. Turtuoliui yra beveik neregimas, tačiau mums tampa pažįstamas ir kone artimas, tampa veidu ir, kaip toks, dovana, neįkainojamu turtu, Dievo panorėta, mylima, atmenama būtybe, net ir būdama žmogiškųjų atliekų būvio (plg. Homilija per šv. Mišias 2016 m. sausio 8 d.).
Lozorius mus moko, kad kitas asmuo yra dovana. Teisingas santykis su žmogumi yra dėkingai pripažinti jo vertę. Vargšas prie turtuolio durų yra ne varginanti kliūtis, bet kvietimas atsiversti ir pakeisti gyvenimą. Šis palyginimas mus kviečia pirmiausia atverti savo širdies duris, nes kiekvienas asmuo – ir mūsų kaimynas, ir nepažįstamas vargšas – yra dovana. Gavėnia yra palankus metas atverti duris kiekvienam stokojančiajam ir atpažinti jame ar joje Kristaus veidą. Visi sutinkame tokių savo kelyje. Kiekviena mūsų sutinkama gyvybė yra dovana ir verta būti priimta, gerbiama, mylima. Dievo žodis atveria mūsų akis, kad gyvybę, pirmiausiai tada, kai ji silpna, priimtume bei mylėtume. Tačiau kad tai padaryti pajėgtume, būtina rimtai atsižvelgti į tai, ką Evangelija mums sako apie turtuolį.
2. Nuodėmė mus apakina
Palyginimu negailestingai aikštėn iškeliami prieštaravimai, susiję su turtuoliu (plg. eil. 19). Kitaip nei vargšas Lozorius, šis personažas neturi vardo ir apibūdinamas tiktai kaip „turtingas“. Jo turtingumą rodo perdėm prabangūs drabužiai, kuriais jis rengiasi. Purpuras buvo labai brangus, brangesnis už sidabrą ir auksą, ir todėl purpuro drabužius paprastai vilkėjo dievybės (plg. Jer 10, 9) ir karaliai (plg. Ts 8, 26), ploniausia drobė suteikdavo laikysenai tam tikro sakralumo. Tad šio žmogaus turtingumas perdėtas, taip pat ir dėl to, kad kasdien demonstruojamas: „Kasdien ištaigingai puotaudavo“ (eil. 19). Per šį žmogų dramatiškai atsiskleidžia nuodėmės griaunamasis poveikis, pasireiškiantis trimis viena po kitos einančiomis pakopomis – meile pinigams, tuštybe ir puikybe (plg. Homilija per šv. Mišias 2013 m. rugsėjo 20 d.).
Apaštalas Paulius sako, kad „visų blogybių šaknis yra godulystė“ (1 Tim 6, 10). Ji yra pagrindinė sugedimo priežastis ir pavydo, kivirčų bei įtarimų versmė. Pinigai gali mus taip užvaldyti, kad tampa tironišku stabu (plg. Evangelii gaudium, 55). Užuot buvę priemone darant gera ir rodant solidarumą su kitais, pinigai gali pajungti mus ir visą pasaulį egoistinei logikai, kuri nepalieka vietos meilei ir trukdo taikai.
Palyginimu mums, be to, parodoma, kad turtuolio godumas padaro jį tuščiagarbį. Jo asmenybė reiškiasi išoriniais dalykais, rodymu kitiems, ką jis sau gali leisti. Tačiau išorė maskuoja vidinę tuštumą. Jo gyvenimas yra išoriškumo, paviršutiniškiausio ir laikiniausio egzistencijos matmens belaisvis (plg. ten pat, 62).
Žemiausia moralinės degradacijos pakopa yra puikybė. Turtuolis rengiasi taip, tarsi būtų karalius, vaizduoja dievą užmiršdamas, kad yra tik marusis. Meilės turtams sugadintam žmogui egzistuoja tik jo paties „aš“ ir todėl aplinkiniai žmonės į jo akiratį nepatenka. Tad prisirišimo prie pinigų vaisius yra savotiškas aklumas: turtuolis nemato išalkusio, žaizdoto ir pažeminimo parblokšto vargšo.
Žvelgiant į šį personažą, tampa suprantama, kodėl Evangelijoje taip aiškiai smerkiami pinigai: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24).
3. Žodis yra dovana
Evangelija apie turtuolį ir vargšą Lozorių padeda mums gerai pasirengti artėjančioms Velykoms. Pelenų trečiadienio liturgija kviečia mus išgyventi patirtį, panašią į tą, kurią labai dramatiškai išgyveno turtuolis. Kunigas, berdamas ant galvos pelenus, taria: „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi.“ Ir vargšas, ir turtuolis abu miršta, ir pagrindinė palyginimo dalis rutuliojasi anapus. Abu personažai staiga suvokia, kad „nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“ (1 Tim 6, 7).
Anapusybė atsiveria ir mūsų žvilgsniui. Joje turtuolis ilgai kalbasi su Abraomu, kuri vadina „tėvu“ (Lk 16, 24. 27), taip parodydamas, kad priklauso Dievo tautai. Dėl šios smulkmenos jo gyvenimas atrodo dar prieštaringesnis, nes ligi šiol nieko nebuvo užsiminta apie jo santykį su Dievu. Iš tikrųjų, vietos Dievui jo gyvenime nebuvo, jo vienintelis dievas buvo jis pats.
Tik anapusybės kankynėse turtuolis atpažįsta Lozorių ir norėtų, kad vargšas palengvintų jo kančias duodamas jam atsigerti. Tai, ko jis prašo Lozoriaus, yra panašu į tai, ką turtuolis galėjo padaryti, bet niekada nepadarė. Abraomas jam paaiškina: „Tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik savo nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti“ (eil. 25). Anapusybėje atkuriamas tam tikras teisingumas, ir gyvenimo blogybės atsveriamos gėrybių.
Toliau rutuliojamu palyginimu perteikiama žinia visiems krikščionims. Turtuolis, turintis dar gyvus brolius, prašo Abraomo pasiųsti Lozorių jų įspėti, tačiau Abraomas atsako: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ (eil. 29). O atsakydamas į turtuolio prieštarą, priduria: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (eil. 31).
Šitaip aikštėn iškyla tikroji turtuolio problema: jo blogybių šaknis yra tai, kad jis neklauso Dievo žodžio; todėl nebemyli Dievo ir negerbia artimo. Dievo žodis yra gyva jėga, gebanti paskatinti žmogaus širdį atsiversti ir iš naujo nukreipti žmogų Dievop. Užverdami širdį kalbančio Dievo dovanai, neišvengiamai užveriame širdį brolio dovanai.
Brangūs broliai ir seserys, gavėnia yra palankus metas atnaujinti susitikimą su Kristumi, gyvu savo žodyje, sakramentuose ir artimame. Viešpats, per keturiasdešimt dykumoje praleistų dienų nugalėjęs gundytojo apgaules, rodo mums kelią, kuriuo turėtume eiti. Šventoji Dvasia skatina mus atlikti tikrą atsivertimo kelionę, kad iš naujo atrastume Dievo žodžio dovaną, būtume apvalyti nuo mus apakinančių nuodėmių ir tarnautume stokojančiuosiuose esančiam Kristui. Visus tikinčiuosius raginu šį dvasinį atsinaujinimą išreikšti ir dalyvavimu gavėnios renginiuose, kuriuos įvairiose pasaulio dalyse skatina daugybė bažnytinių organizacijų siekdamos, kad plėtotųsi susitikimo vienoje žmonijos šeimoje kultūra. Melskimės vieni už kitus, kad, būdami Kristaus pergalės dalininkai, mokėtume atverti savo duris silpnam ir vargšui. Tada galėsime pilnatviškai išgyventi ir paliudyti Velykų džiaugsmą.


Vatikanas, 2016 m. spalio 18 d.


Šv. Luko Evangelisto šventė


PRANCIŠKUS