Šilainių bažnyčia
 

Titulinis

 

 

 

 Sekmadienio Evangelija (Mt 6, 24–34)

 

  Jėzus bylojo savo mokiniams: 
    „Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai. 
    Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? 
    O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą? 
    Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu? Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? 
    Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?', arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta. 
    Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savų vargų“.

 

 

Skelbimai

 

Dėkojame visiems, kurie praėjusiais metais rėmė savo parapijos Bažnyčios statybą pervesdami 2 procentus pajamų mokesčio sumos.
Tikimės Jūsų palaikymo ir šiais, 2017 metais. Atitinkamą formą galėsite užpildyti parapijos raštinėje arba zakristijoje.

 

Kovo 1 diena – Pelenų diena, su ja pradėsime atgailos ir susitelkimo laikotarpį – gavėnią. Šv. Mišios 8, 12 ir 18 valandomis. Per visas mišias atgailos ženklan tikintieji bus barstomi pelenais. Kūčiose, Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį privalomas pasninkas – abstinencija, t. y. galima sočiai pavalgyti vieną kartą dienoje, kitus du kartus tik truputį užkąsti. Kitais metų penktadieniais užlaikomas pasninkas, nevartojant mėsiškų valgių. Taip pat primename tikintiesiems bažnyčios kvietimą per gavėnią susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų, prisimenant, kad visuotinėje Bažnyčioje gavėnia yra atgailos dienos.

 

Kryžiaus kelio apmąstymas vyks penktadieniais 17 valandą.

 

Sekmadieniais pusvalandį prieš Sumą (11.30 val.) bus giedami Graudūs verksmai.

 

 

Popiežius PRANCIŠKUS


Žodis yra dovana. Kitas asmuo yra dovana


Žinia 2017 m. gavėnios proga

 

Brangūs broliai ir seserys!

 

Gavėnia yra nauja pradžia, kelias, vedantis į tikrą tikslą – Prisikėlimo Velykas, Kristaus pergalę prieš mirtį. Ir visada šis metas kviečia mus atsiversti: krikščionis pašauktas grįžti pas Dievą „visa savo širdimi“ (Jl 2, 12), nesitenkinti vidutinišku gyvenimu, bet puoselėti draugystę su Viešpačiu. Jėzus yra ištikimas draugas, niekada mūsų neapleidžiantis, net kai nusidedame, jis kantriai laukia mūsų sugrįžtančių pas jį ir tokiu lūkesčiu parodo norą atleisti (plg. Homilija per šv. Mišias 2016 m. sausio 8 d.).
Gavėnia yra tinkamas metas suintensyvinti dvasios gyvenimą Bažnyčios siūlomomis priemonėmis – pasninku, malda ir išmalda. Visa to pagrindas yra Dievo žodis – šiuo laikotarpiu esame kviečiami uoliau jo klausytis bei jį apmąstyti. Čia ypač norėčiau stabtelėti prie turtuolio ir vargšo Lozoriaus palyginimo (plg. Lk 16, 19–31). Pasisemkime įkvėpimo iš šio tokio reikšmingo pasakojimo, padedančio suvokti, kaip turėtume elgtis, kad pasiektume tikrąją laimę bei amžinąjį gyvenimą, ir skatinančio nuoširdžiai atsiversti.
1. Kitas asmuo yra dovana
Palyginimas pradedamas pristatant du pagrindinius veikėjus, tačiau vargšas apibūdinamas išsamiau: jo padėtis beviltiška, jis nebeturi jėgų atsikelti, guli prie turtuolio durų ir bent trupiniais nuo turtuolio stalo trokšta numarinti alkį, visas jo kūnas aptekęs votimis, o jas laižo atbėgę šunys (plg. eil. 20–21). Niūrus nuskurdinto ir pažeminto žmogaus vaizdas.
Scena dar dramatiškesnė atsižvelgus į tai, kad vargšas vadinamas Lozoriumi: šis pažado kupinas vardas paraidžiui reiškia Dievas padeda. Todėl šis personažas nėra anoniminis, jis turi gana aiškius bruožus ir pasirodo kaip individas su savo asmenine istorija. Turtuoliui yra beveik neregimas, tačiau mums tampa pažįstamas ir kone artimas, tampa veidu ir, kaip toks, dovana, neįkainojamu turtu, Dievo panorėta, mylima, atmenama būtybe, net ir būdama žmogiškųjų atliekų būvio (plg. Homilija per šv. Mišias 2016 m. sausio 8 d.).
Lozorius mus moko, kad kitas asmuo yra dovana. Teisingas santykis su žmogumi yra dėkingai pripažinti jo vertę. Vargšas prie turtuolio durų yra ne varginanti kliūtis, bet kvietimas atsiversti ir pakeisti gyvenimą. Šis palyginimas mus kviečia pirmiausia atverti savo širdies duris, nes kiekvienas asmuo – ir mūsų kaimynas, ir nepažįstamas vargšas – yra dovana. Gavėnia yra palankus metas atverti duris kiekvienam stokojančiajam ir atpažinti jame ar joje Kristaus veidą. Visi sutinkame tokių savo kelyje. Kiekviena mūsų sutinkama gyvybė yra dovana ir verta būti priimta, gerbiama, mylima. Dievo žodis atveria mūsų akis, kad gyvybę, pirmiausiai tada, kai ji silpna, priimtume bei mylėtume. Tačiau kad tai padaryti pajėgtume, būtina rimtai atsižvelgti į tai, ką Evangelija mums sako apie turtuolį.
2. Nuodėmė mus apakina
Palyginimu negailestingai aikštėn iškeliami prieštaravimai, susiję su turtuoliu (plg. eil. 19). Kitaip nei vargšas Lozorius, šis personažas neturi vardo ir apibūdinamas tiktai kaip „turtingas“. Jo turtingumą rodo perdėm prabangūs drabužiai, kuriais jis rengiasi. Purpuras buvo labai brangus, brangesnis už sidabrą ir auksą, ir todėl purpuro drabužius paprastai vilkėjo dievybės (plg. Jer 10, 9) ir karaliai (plg. Ts 8, 26), ploniausia drobė suteikdavo laikysenai tam tikro sakralumo. Tad šio žmogaus turtingumas perdėtas, taip pat ir dėl to, kad kasdien demonstruojamas: „Kasdien ištaigingai puotaudavo“ (eil. 19). Per šį žmogų dramatiškai atsiskleidžia nuodėmės griaunamasis poveikis, pasireiškiantis trimis viena po kitos einančiomis pakopomis – meile pinigams, tuštybe ir puikybe (plg. Homilija per šv. Mišias 2013 m. rugsėjo 20 d.).
Apaštalas Paulius sako, kad „visų blogybių šaknis yra godulystė“ (1 Tim 6, 10). Ji yra pagrindinė sugedimo priežastis ir pavydo, kivirčų bei įtarimų versmė. Pinigai gali mus taip užvaldyti, kad tampa tironišku stabu (plg. Evangelii gaudium, 55). Užuot buvę priemone darant gera ir rodant solidarumą su kitais, pinigai gali pajungti mus ir visą pasaulį egoistinei logikai, kuri nepalieka vietos meilei ir trukdo taikai.
Palyginimu mums, be to, parodoma, kad turtuolio godumas padaro jį tuščiagarbį. Jo asmenybė reiškiasi išoriniais dalykais, rodymu kitiems, ką jis sau gali leisti. Tačiau išorė maskuoja vidinę tuštumą. Jo gyvenimas yra išoriškumo, paviršutiniškiausio ir laikiniausio egzistencijos matmens belaisvis (plg. ten pat, 62).
Žemiausia moralinės degradacijos pakopa yra puikybė. Turtuolis rengiasi taip, tarsi būtų karalius, vaizduoja dievą užmiršdamas, kad yra tik marusis. Meilės turtams sugadintam žmogui egzistuoja tik jo paties „aš“ ir todėl aplinkiniai žmonės į jo akiratį nepatenka. Tad prisirišimo prie pinigų vaisius yra savotiškas aklumas: turtuolis nemato išalkusio, žaizdoto ir pažeminimo parblokšto vargšo.
Žvelgiant į šį personažą, tampa suprantama, kodėl Evangelijoje taip aiškiai smerkiami pinigai: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24).
3. Žodis yra dovana
Evangelija apie turtuolį ir vargšą Lozorių padeda mums gerai pasirengti artėjančioms Velykoms. Pelenų trečiadienio liturgija kviečia mus išgyventi patirtį, panašią į tą, kurią labai dramatiškai išgyveno turtuolis. Kunigas, berdamas ant galvos pelenus, taria: „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi.“ Ir vargšas, ir turtuolis abu miršta, ir pagrindinė palyginimo dalis rutuliojasi anapus. Abu personažai staiga suvokia, kad „nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“ (1 Tim 6, 7).
Anapusybė atsiveria ir mūsų žvilgsniui. Joje turtuolis ilgai kalbasi su Abraomu, kuri vadina „tėvu“ (Lk 16, 24. 27), taip parodydamas, kad priklauso Dievo tautai. Dėl šios smulkmenos jo gyvenimas atrodo dar prieštaringesnis, nes ligi šiol nieko nebuvo užsiminta apie jo santykį su Dievu. Iš tikrųjų, vietos Dievui jo gyvenime nebuvo, jo vienintelis dievas buvo jis pats.
Tik anapusybės kankynėse turtuolis atpažįsta Lozorių ir norėtų, kad vargšas palengvintų jo kančias duodamas jam atsigerti. Tai, ko jis prašo Lozoriaus, yra panašu į tai, ką turtuolis galėjo padaryti, bet niekada nepadarė. Abraomas jam paaiškina: „Tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik savo nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti“ (eil. 25). Anapusybėje atkuriamas tam tikras teisingumas, ir gyvenimo blogybės atsveriamos gėrybių.
Toliau rutuliojamu palyginimu perteikiama žinia visiems krikščionims. Turtuolis, turintis dar gyvus brolius, prašo Abraomo pasiųsti Lozorių jų įspėti, tačiau Abraomas atsako: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ (eil. 29). O atsakydamas į turtuolio prieštarą, priduria: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (eil. 31).
Šitaip aikštėn iškyla tikroji turtuolio problema: jo blogybių šaknis yra tai, kad jis neklauso Dievo žodžio; todėl nebemyli Dievo ir negerbia artimo. Dievo žodis yra gyva jėga, gebanti paskatinti žmogaus širdį atsiversti ir iš naujo nukreipti žmogų Dievop. Užverdami širdį kalbančio Dievo dovanai, neišvengiamai užveriame širdį brolio dovanai.
Brangūs broliai ir seserys, gavėnia yra palankus metas atnaujinti susitikimą su Kristumi, gyvu savo žodyje, sakramentuose ir artimame. Viešpats, per keturiasdešimt dykumoje praleistų dienų nugalėjęs gundytojo apgaules, rodo mums kelią, kuriuo turėtume eiti. Šventoji Dvasia skatina mus atlikti tikrą atsivertimo kelionę, kad iš naujo atrastume Dievo žodžio dovaną, būtume apvalyti nuo mus apakinančių nuodėmių ir tarnautume stokojančiuosiuose esančiam Kristui. Visus tikinčiuosius raginu šį dvasinį atsinaujinimą išreikšti ir dalyvavimu gavėnios renginiuose, kuriuos įvairiose pasaulio dalyse skatina daugybė bažnytinių organizacijų siekdamos, kad plėtotųsi susitikimo vienoje žmonijos šeimoje kultūra. Melskimės vieni už kitus, kad, būdami Kristaus pergalės dalininkai, mokėtume atverti savo duris silpnam ir vargšui. Tada galėsime pilnatviškai išgyventi ir paliudyti Velykų džiaugsmą.


Vatikanas, 2016 m. spalio 18 d.


Šv. Luko Evangelisto šventė


PRANCIŠKUS