Šilainių bažnyčia
 

Titulinis

 

 

Skelbimai

 

 

Dėkojame visiems, kurie praėjusiais metais rėmė savo parapijos Bažnyčios statybą pervesdami 2 procentus pajamų mokesčio sumos.
Tikimės Jūsų palaikymo ir šiais, 2017 metais. Atitinkamą formą galėsite užpildyti parapijos raštinėje arba zakristijoje.

 

Evangelija (Lk 24, 13–35)

   

Trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Jie nuliūdę sustojo.
    Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
    Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“
    Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį.     Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
    Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra paskelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
    Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“. Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
    Jie tuoj pat pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

 

 

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį (PRISIKĖLIMAS)
 

„Aš visą dieną ir naktį būdavau uždarytas kambaryje, be jokio darbo, tik apie valandą per parą išleisdavo „na progulku“ (pasivaikščioti) uždaroje keliolika žingsnių ilgio ir pločio turinčioje vietoje. Tik tiek laiko turėdavau pakvėpuoti grynu oru. Nei medelio, nei žolelės, nei gyvos dvasios, išskyrus sargybą…“ Šiais paties vyskupo Teofiliaus žodžiais galima trumpai nusakyti bekraštę dykumą – Vladimiro kalėjimą ir kitas tiesioginės ar netiesioginės jo nelaisvės vietas, kuriose jis stigo duonos ir vandens. Matyti savotiška analogija tarp Dievo tarno Teofiliaus gyvenimo kalėjime, Izraelio kelionės per dykumą į pažadėtąją žemę, Jėzaus ėjimo į prisikėlimą per kančią ir mirtį ir kiekvieno iš mūsų mirties savo didžiajam kankinančiam „AŠ“ bei gimimo Prisikėlusiojo Kristaus nušviestam pasauliui. Šventiškesnės natos norėtųsi Velykoms, bet nebūtų šventės be rutinos. Nebūtų prisikėlimo be mirties ir nepamatytume šviesos, jei nepažintume tamsos. Niekas nematė, kaip Kristus prisikėlė, dar buvo labai anksti ir visi greičiausiai miegojo: „Dar neišaušus Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė“ (Jn 20, 1), kad kape Jo nėra. Galima tik mėginti įsivaizduoti, kokios Velykos ateidavo į Teofiliaus Matulionio vienutę. Nors tokia šventė, kokią mes švenčiame, ten neįvykdavo, Prisikėlęs Kristus buvo su šiuo kaliniu nuolat ir kartu nešė jo kryžių. Turbūt tai ir yra vadinamoji kankinystės charizma, kai pats Viešpats ypatingu būdu padeda kankinamam žmogui visa pakelti dėl troškimo susivienyti su Juo. Kalėjime garbingasis Teofilius pats stengėsi apskaičiuoti Velykų datą, nes nebuvo ko paklausti. Vis dėlto vieną kartą suklydo – atšventė Velykas dvi savaites anksčiau. Net sveikinimus išsiuntė ir tik gavęs atsakymus suprato, kad klydo. Tačiau svarbiausia, kad Velykos tikrai įvyko. Žmogaus Velykos įvyksta ne kasmet tam tikrą kalendorinę dieną, bet tada, kai jo širdyje ir galvoje iš tuštumos, iš apvogto kapo, kuriame gyveno, kur palaidotos viltys, iš pačių pragarų prisikelia Kristus. Tikrosios Velykos įvyksta, kai Viešpats ateina į kambarį, užrakintą iš išorės ar iš vidaus, ištiesia ranką ir žmogus visa savo esybe išgirsta Jo tariamą: „Nebijok!“

 

Pgl. mons. dr. Algirdas Jurevičius, „Artuma“, 2017/4 (www.teofilius.lt).

 

VELYKINIS GANYTOJIŠKAS LAIŠKAS

 

Brangūs broliai ir seserys, sveiki sulaukę šventų Velykų – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo, Jo pergalės prieš nuodėmę ir mirtį iškilmės! Jėzus visus kelia iš nuodėmės ir nevilties, nori, kad turėtume gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10). „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“ (Kol 3, 1), – ragina apaštalas Paulius. Jis kelia mūsų žvilgsnį aukštyn. O psalmės žodžiai skelbia: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (Ps 19, 2). Kūrinija taip pat kelia žmogaus žvilgsnį aukštyn, į žvaigždes. Žmogų traukia ir vilioja neišmatuojami toliai, tai, kas nauja, dar neatrasta, nepažinta. Jį traukia grožis, harmonija, laisvė, kūryba. Bet ko iš tiesų ieškome? Ar mus pasotina vien tai, ką galima apčiuopti ir suskaičiuoti? Ar užtenka vien teorinių svarstymų apie gyvenimą? Tikrai ne. Žmogaus žvilgsnis galiausiai ieško kito žvilgsnio, kuriame galėtų atrasti ir save. Ne kaip veidrodyje, tiesiog atspindinčiame tai, kas yra priešais jį. Mylintis kito žvilgsnis kviečia išeiti iš savęs, užmegzti ryšį, priimti ir dovanoti meilę bei gyvenimą. Jis primena nuolat lydintį Dievo žvilgsnį, į kurį atsigręždami tampame labiau panašūs į Viešpatį. Velykų iškilmė skelbia, kad Jėzus yra gyvas ir Jo žvilgsnis lydi mus gyvenimo kelyje. Vis dėlto per maža žinoti, kad Jėzus prisikėlė. Velykų dieną du mokiniai iš Emauso buvo girdėję liudijimus apie prisikėlimą ir apie tuščią kapą, tačiau liko pilni liūdesio. Jėzus matė mokinius ir prie jų prisiartino. Nors neatpažintas, Jis ir mus pasiekia ten, kur esame, eina greta, užkalbina, išklauso, palydi, nors ne iš karto į Jį atsigręžiame. Jėzus turi kantrybės ir gailestingumo laukti, kol sušils, užsidegs mūsų širdys ir atsivers akys, kad Jį atpažintų. Atpažįstame Jį laužydami duoną – šv. Mišiose, Eucharistijoje, kur Jėzus yra „pranykęs“ iš mūsų kūno akių, tačiau realiai pasilieka sakramentiniu būdu. Prisikėlęs Jėzus kviečia susirinkti prie Jo ir priimti vieniems kitus kaip brolius ir seseris. Čia maitinamės tuo pačiu Dievo žodžiu. Meldžiamės kartu su kitais ir vieni už kitus. Mokomės būti kartu džiaugsmuose ir skausmuose, būti atsakingi vieni už kitus, už mūsų Tėvynės, Bažnyčios, pasaulio dabartį ir ateitį. Visi esame pašaukti sekti prisikėlusiu Jėzumi, ištikimai eidami savo pašaukimo keliu. Tą mums primena garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis – mūsų krašto sūnus, kurio paskelbimą palaimintuoju švęsime birželio 25 dieną Vilniaus Katedros aikštėje. Kviečiame visus, kas tik gali, atvykti į šią iškilmę – iš Lietuvos ir išeivijos, – kad padėkotume Viešpačiui už tokią brangią dovaną. Arkivyskupas Teofilius yra vienas iš mūsų, jis pasiekė Dangų kantriai nešdamas savo gyvenimo kryžių. Jis gyveno Velykų žinia ir liudijo, kad Kryžius atveria kelią į Dangaus Karalystę. Savo vyskupišku šūkiu pasirinko: „Per kryžių į žvaigždes“. Tegu tai skatina mus, patrauktus prisikėlusio Jėzaus žvilgsnio ir Jo artumo, veikliai mylėti Dievą ir artimą. Garbingojo Teofiliaus skelbimas palaimintuoju mums primena, kad kiekvienas iš mūsų esame Dievui brangus ir pašauktas į amžinąją laimę Danguje. Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu kiekvienam atvėrė Dangaus vartus. Iki beatifikacijos likusį laiką išnaudokime dvasiniam pasiruošimui. Ruoškimės šiam įvykiui parapijose, bendruomenėse, mokyklose ir šeimose. Stenkimės kuo geriau pažinti išskirtinę garbingojo Teofiliaus asmenybę. Jis mokėjo kantriai ir atkakliai dirbti, ilgus metus gyvendamas toli nuo savo Tėvynės išsaugojo gyvą jos meilę. Patirti sunkumai, net ilgi įkalinimo metai sovietiniuose kalėjimuose jo nepalaužė ir neapkartino širdies. Jis išlaikė ramybę, pasitikėjimą, buvo geras visiems žmonėms, net ir savo persekiotojams. Būdamas Kaišiadorių vyskupu nuoširdžiai rūpinosi visų žmonių krikščionišku gyvenimu, kvietė gyventi blaiviai ir dorai, nuolat ragino melstis už taiką. Atsiliepkime į šį kvietimą skirdami laiko maldai, ypač Švč. Sakramento adoracijai. Kas tik gali, aplankykime su garbingojo Teofiliaus Matulionio gyvenimu susijusias vietas, ypač jo kapą Kaišiadoryse. Mylimi broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Tegu šis prisikėlimo rytas apšviečia kiekvieno mūsų gyvenimą, išsklaido mūsų šeimų, mūsų šalies sunkumų bei kančių tamsą ir palaiko krikščionišką viltį. Arkivyskupas Teofilius savo gyvenimu paliudijo, kad „viltis neapgauna“ (Rom 5, 5). Naujas gyvenimas Kristuje tikrai įmanomas! Tad, kelkimės ir kartu su Kristumi ženkime į gyvenimą! Aleliuja!

 

Lietuvos vyskupai.